Išgėrėm su Rūta kavos per besidriekiančius vandenynais kilometrus. Žinoma, virtualiai: abi prilipę prie savo kompiuterio ekranų. Plepėjom gerą pusvalandį, iš kurio gal dešimt minučių teko klausytis skundų, kaip norėtų pradėti siūti dar šį bei aną, bet nebeužtenka laiko. Aš nesuprantu, iš kur ji apskritai turi tiek laiko nesibaigiančiam veiksmui? Jos laikas akivaizdžiai kitoks nei mano laikas. Taip sėdžiu parėmusi smilkinį klausydama jos greitakalbe beriamų žodžių ir kartu naršydama internetus. Akis užkliūva už vieno naujienų portalo antraštės. Suprunkščiu, akys plačiau atsimerkia: ,Žiūrėk, čia viena keturiasdešimtmetė italė ištekėjo už savęs!’. ‘Nesulaukė princo?’, – iš kito pasaulio krašto pasigirsta krizenimas. ‘Nesulaukė’ , – kažkaip nostalgiškai atitariu. Tada imam juoktis, kad bet kokį vyrą Rūta perrengtų individualiu kostiumu ir tas tikrai įtiktų išrankiajai italei. Pradedam fantazuot, kokį audinį kostiumui išsirinktumėm, kokį pašėlusį sukombinuotumėm pamušalą. Viskas baigiasi, kaip visada, lūžtančiom nuo nuotraukų žinutėm. Jau minėjau, kad mano draugė neturi stabdžių, nes darbas jai – kaip mylimas kūdikis. Staiga akis užkliūva už vienos nuotraukos: jaunieji, suokalbiškai susižvalgę, šypsosi apsupti būrio galvas dėl jų baigiančių pamesti kinų turistų, kurie, lyg kokie paparaciai, net nežada trauktis. Klausiu, kas čia per žmonės. Pasirodo, vieni tų mielų klientų: jaunoji – protinga ir graži (oficialiai protinga, nes Login konferencijoje šiemet skaitė pranešimą, graži – nes akivaizdu), jaunasis – išradingas reklamos specialistas. Supratau, kad va šitokie klientai Rūtai ir nuspalvina kiekvieną dieną. Bankininkas greičiausiai siūsis kostiumą pagal visas taisykles ir bus labai rimtas net per savo vestuves, atrodys didžiai susikaupęs. Nuotraukose jis amžinai išliks lyg ne šventę švęsdamas, o apdūmodamas dieną, kai pasiėmė per didelę paskolą naujam šeimos namui. Tuo tarpu, mūsų jaunikis visiškai atsipūtęs, suderinęs keletą spalvų ramiai sau mėgaujasi. Švarką tikrai galės panaudoti dar ne kartą ir įvairioms gyvenimo progoms. Aš visada džiaugiuosi, kai lietuviai spjauna į taisykles ir padaro šį tą žaismingo ir lengvo, paimprovizuoja. Ech, gal jau laikas ir man rezervuoti bilietą Vilniaus kryptimi. Pasiilgau lietaus ir apsiniaukusio lietuviško dangaus. Pasiilgau pasivaikščiojimų pamėgtu maršrutu, vedančiu kaip tik pro Santuokų rūmus. Juk ruduo – vestuvių metas. Deja, kitaip nei tai italei, šiemet dar ne mano.