Vakar, kai saulė nusileido už palmių ir prasidėjo eilinė audra, nusprendžiau nešdintis iš terasos ir su kavos puodeliu nutūpiau prie darbinio staliuko. Pažadinau kompiuterį, atsiverčiau feisbukus ir prasidėjo: seniai nematyta klasiokė pagimdė dar vieną sūnų, kita persona puikavosi atostogų nuotraukomis iš Maldyvų, dar pamačiau pora veidų, kurių neatpažinau ir tai mane realiai pašiurpino – nebeatsimenu savo tūkstančio tariamų draugų. O ir kam to reikia? Tik štai akis užkliuvo už vieno pasiūlymo į kontaktus įsimesti simpatišką vyrą skambiu ir gerai visiems žinomu slapyvardžiu. Prisiminiau, kaip susitikom lyg verslo, lyg ir asmeniniais reikalais. Tai buvo vienas iš tų keistų pasimatymų, kai nesupranti, ko tikėtis, nesitiki nieko, bet vis tiek nerviniesi ir apsimeti viskam pasiruošusia nuotykių ieškotoja. Klausiausi jo valandų valandas – ir ne tik todėl, kad pasakotojas jis buvo neeilinis, bet dar ir dėl to, kad paprasčiausiai neturėjau kur įsiterpti. Žavusis kerėtojas mėgavosi mano draugija ne tiek dėl manęs pačios, kiek dėl galimybės susirinkti visą dėmesį. Taigi jis kalbėjo ir kalbėjo, o aš linksėjau ir šypsojausi. Važinėjom kažkur po miestą vis užsisakydami kavos išsinešimui. Taip ir sutemo. Atminty išliko jo nepriekaištingos manieros, grobuoniškai žibančios akys, prabangaus automobilio variklio gaudesys, žemą ūgį atperkantis absoliutus pasitikėjimas savimi ir dar, žinoma, tobulai suderinta aprangos eilutė. Ach, tuomet pamaniau, kaip gaila, kad taip jam nieko ir nepajaučiau, nors tikrai susidomėjau: juk buvo protingas, sėkmingas ir tokiais mokė būti kitus. Vyras nuosekliai kūrė pasiturinčio mokytojo mitą, kuris man išsisklaidė tik vakar ir tik tada, kai tuose pačiuose feisbukuose pamačiau jo profilio nuotrauką. Neatsispyriau kažkokiam slaptam instinktui ją pasididinti. Spėkit, ką pamačiau? Intelektualusis mano pašnekovas, kalbantis vien apie sėkmę, turtus ir šlovę, tas guru, kurio draugijoje laiką leidžia pabrėžtinai itin svarbūs asmenys, vilkėjo… Zara. Lietuviškai negailestingas vėjas man atidengė ne tik dailiai gulančio švarko skverną, bet ir visą tiesą. Kiek kartų su Rūta kalbėjom apie magiškas pamušalo galias! Juk ten galėjo būti jo inicialai ir tai neabejotinai suveiktų kaip geriausia reklama, tačiau šį kartą Žavusis tikrai prašovė. Žinoma, pats aprangos ženklas yra niekuo nenusikaltęs – siūlo galybę tikrai stilingų daiktų už prieinamą kainą. Aš pati ten dažnai perkuosi. Visgi mano nuomonė apie pasimatymo draugą pasikeitė radikaliai ir negrįžtamai. Eilinis automobilių salono vadybininkas gali sau leisti pasisiūti individualų kostiumą, o jis, ką – ne? Ir iš kur tada tie pasakojimai apie keliones ir pažintis, apie prabangų gyvenimą? Gal ir tas įspūdingas automobilis buvo nuomotas ar skolintas? Štai tokių minčių išlaisvinta atmečiau pasiūlymą draugauti feisbukuose, išjungiau kompiuterį ir užgesinau namų šviesas. Svajingai klausiausi, kaip už lango stūgauja vėjas. Prieplaukoje siūbavo tvirtai prišvartuoti privatūs laivai. Tuo metu jų šeimininkai, tikrai pasiturintys žmonės, mėgavosi vakariene gerame restorane galbūt vilkėdami pačius paprasčiausius nutriušusius džinsus, H&M marškinėlius ir nežinomos kilmės švarką. Jei sau gali tai leisti. Tie, kurių kišenės pilnos, kurie miega ramiai, retai moko kitus sėkmingo gyvenimo. Visgi tikiu, kad kiekvieno save gerbiančio vyro spintoje turi gyventi absoliučiai idealiai pasiūtas individualus kostiumas. Ir visai nesvarbu, ar uoste jo laukia prabangi jachta. Labanakt.