Geriam su Rūta kavą jaukioj senamiesčio kavinėj, visai šalia ‘Tavo kostiumo’ štabo, ir ši staiga kad užsiveda man pasakot, kaip jai reikia blogo ir kaip būtų viršrealu, jei jį rašyti imčiausi aš, cituoju, plunksnos ikona. Toliau atsainiai sau siurbčioju dvigubą becukrę espresso, bet mano draugė ne iš kelmo drožta – nepalieka ramybėj tol, kol neišgauna pažado.
Tai štai dabar ir sėdžiu palinkusi prie kompiuterio – raidžių vergė: už lango tingiai banguoja vandenynas, bet nebėra laiko nei degintis, nei maudytis. Kaip jau supratai, mano tekstai atskrieja iš labai tolimo, labai šilto ir saulėto krašto. Atleisk, bet negalėjau atsispirti pagundai to nepaminėti ir truputį paerzint. Nors, jei atvirai, visai jokio skirtumo, iš kur rašyti – juk dabar privalau su Tavimi kartą per savaitę pasidalinti įkvepiančia individualaus kostiumo istorija ir pletkais apie retai Lietuvoje sutinkamą vyrų grožį. Su žiburiu vis dar ieškomą grožį, tiesą sakant. Iš karto nevyniodama perspėju, kad esu kiek ciniška, nelengvo būdo moteris: praeivė, kuri tankiau kvėpuodama nužvelgia per didelį nepažįstamojo švarką su skylėtu vėjyje tabaluojančiu pamušalu, kavinių lankytoja, kuri paspringsta kąsniu pastebėjusi prie gretimo staliuko sėdintį sportinių šortų ir biuro batelių derinį. Žinoma, čia, palmių rojuje, rečiau sutiksi tokių vienetinių, rinktinių ir traumuojančių egzempliorių, bet Lietuvoje praleisti dešimtmečiai niekad oi niekad neišsitrins iš mano atminties – jie dabar, užrašant šias istorijas, atsiperka labiau, nei visi universitetų diplomai. Rimtai. Kaip kitaip galėčiau su Tavimi dalintis tuo, kas taip gėdingai kutena sąžinę?
Tai štai – Rūta, mano gera draugė dar nuo studijų laikų, kaip kokia donkichotė prieš keletą metų susigalvojo sau misiją perrengti Lietuvos vyrus. Su tuo aš ją, žinoma, nuoširdžiai ir sveikinu. Pati vis stebiuosi, kaip kas kartą dega jos akys pasakojant dar vieną kostiumo istoriją. Ji rankom vėl pasitaiso įspūdingas šviesias garbanas ir koketiškai primerkia akį: ‘Slinkis arčiau, ką parodysiu’. Išsitraukusi išmanųjį, prikiša man praktiškai prie kaktos. Ar tai gali būti tiesa? Muzikantas, kuris darbo metu atrodo tvarkingas ir pasitempęs, lyg koks Kerbedis ir kartu drąsiai vilioja klausytojų žvilgsnius? Tamsiai bordinis kostiumas – skanus it prisirpusi vyšnia. Dailiai nulietas, siluetą pabrėžiantis individualiai pritaikytas apdaras charizmatiškam saksofonistui Tomui Čiukauskui taip tinka, kad imu pritariamai linksėti galva ir trumpam pamirštu savo espresso. O juk pamušalas su dviračiais! O po apykakle slepiasi įsiūti inicialai! Po galais – vis dar negaliu suvokti, kodėl mūsų vyrai kostiumo eina ieškoti į parduotuvę? Mamų, draugių ir žmonų engiami mazochistai? Kas jiems ten ką pažada už apsilankymą šitose nuobodžiose masių nutryptose rūbų kapinaitėse? Rezultatas toks: vyras kažkur jau matytas, vienodas, išaugtinis, netvarkingas, žodžiu, kaip susinervinusi sakydavo mano močiutė, lachmončius. Vos nepamiršau paminėti dar vieno dalyko apie Tomą: protingas vyras kostiumu vilkėjo per savo vestuves, o dabar puošiasi per savo pasirodymus. Labai gerai: du viename. Taupus sprendimas – ir teisingai! Vienas kitas atverstas vyras jau suteikia mažos vilties, kad kada nors grįžusi namo pasijusiu kaip Milane ar Londone net ir išėjusi už tų kelių centrinių gatvių ribų. Rūta klausosi mano sapalionių ir juokiasi, juokiasi. O aš vis pirmyn atgal jos telefone stumdau spalvingas nuotraukas. Gražu. Noriu dar!
