Raštingo kliento įspūdžiai apie mus

Raštingo kliento įspūdžiai apie mus

Vyro gyvenime būna du baisūs momentai. Vienas, kai pas tave ateina Uma Thurman geltonu sportiniu kostiumu ir nešina japoniška katana bei keršto kroviniu. Laimei, tokie momentai nutinka tik tada, jeigu tavo vardas Billas, ir pasipainiojai po ranka Quentinui Tarantino.

Kitas momentas yra kai tau pačiam reikia rengtis kostiumą, lipti su juo ant scenos ir kalbėti žmonėms dalykus. Čia vardas ir scenaristas nesvarbu, tai nutinka bele kam.

Man, pavyzdžiui, tokių pasirodymų sezonas prasideda rugsėjo pabaigoje Lūžio Taške ir po to trunka iki pat Kalėdų, vėl atsinaujindamas maždaug vasario pabaigoje. Likusiais mėnesiais išsiverčiu palaikėmis drapanomis, tačiau minėto sezono metu – niekaip.

Anksčiau tai spręsdavau paprastuoju būdu. Eini sau į pardę, išsirenki kažką panašaus į priimtiną daiktą, o po to jį matuojiesi. Ir klausaisi konsultantės suokimo, girdi, kaip jis jums tinkąs, ir jaunina, ir mėlynas akis ryškina, ir skydliaukės funkcijas spartina ir t.t. ir pan.

Atversiu, kodėl mes, heteroseksualūs vyrai nemėgstame lankytis drabužių krautuvėse. Dėl tos pačios priežasties kaip ir gėjų klubuose. Mums baisiai sudėtinga pasakyti „ne“. Atrodo nemandagu, įžeisi žmogų, kur tavo atjauta, die cold-hearted bastard.

Iš krautuvių mes išsinešam abejotinos vertės kostiumą, o iš gėjų klubų… Lytinės atskirties jausmą, čia jau mažiausiai.

Apskritai, drabužių salono lygį galima matuoti pagal jų konsultančių sąžinę. Jeigu joms užtenka mokyklose įgytų etikos žinių pasakyti „ponas, šitas jums netinka, gal šitą, prašom?“, tada su parde viskas gerai, čia dirba pro.

Bet ir šitas atsakingas atsinešimas į klientą nepadeda tam pačiam klientui. Kadangi off-the-rack kostiumai siuvami standartinės figūros individams. Gi absoliuti dauguma mūsų esam mažai pataikantys į standartą. Vienam pečiai per platūs, kitam klubai, trečiam dešinys bicepsas išsikokęs, ketvirtam kojos kaip takso.

Pažangūs salonai, tokie kaip Palermo ar Suit Supply bando padėti mums, bėdžiams, ir kostiumus tiuninguoja iki normalesnės išvaizdos. Bet kaip tu sutiuninguosi mano poreikį, kai mano kelnės paprastai dviem dydžiais mažesnės už mano švarką?

Todėl šiemet pasiryžau naujiems keliams. Kadangi buvau gavęs gimtadienio dovaną pasisiūti bespoke marškinius Vilkmoje, pamaniau, kodėl gi to paties nepadarius su kostiumu?

Nukakus į Tavo Kostiumas, mane Rūta Žalianekaitė išmatavo, pranešė, kad mano vienas petys keliais mm aukščiau (prakeiktas laptopas kuprinėje), pradedu kūprintis (prakeiktas laptopas ant stalo), bet visa tai ištaisoma – po vienu pečiu įdės daugiau vilnos, nugarą pailgins pora comų, ir visi mano defektai bus vizualiai užmaskuoti.

Tada rinkausi medžiagą, kas yra pratimas einantis prieš vyro prigimtį. Mes biologiškai nesutverti rinktis medžiagų. Mes galime daug ką rinktis, premjerus, vyną, kartais netgi moteris, bet medžiagos yra sick. Ir ne todėl, kad nebūtų iš ko. Ten to gero tiesiog per daug. Mes sunkiai save vizualizuojame tokioje gausioje perspektyvoje.

Bet sukaupęs titaniškas pastangas išsirinkau. Kaip ir fasoną, sagas rankogaliuose (rinkausi skirtingas, nesgi aš kūryboje dirbu, ir rinkausi atsegamas, nes kaip tu žmogus nuplausi priešų agento kraują praustuve, jeigu negalėsi jų atsisagstyti? Nu gerai, rašalą). Tada kilpų siūlų spalvą, pamušalo raštą, vietą, kur noriu regėti savo inicialus etc etc.

Po dešimt dienų kostiumas atkeliavo, ir jam reikėjo tik pailginti rankogalius, mat arba mano rankos pailgėjo per tas dešimt dienų dviem comais, arba žmonės siuvykloje kažką sumaišė. Bet atlenkė, įteikė dar fantaziją ir va, aure, koks esu visas naujas ir sartorial.

Beje, čia Rūta mane pataise, bo startorial yra tada, kai daroma daug pasimatavimų, o jos kostiumai yra tiesiog made to measure.

Toks daiktas kainuoja ne daugiau nei gatavas off-the-rack, o peno tuštybei – dešimteriopai.

Žodžiu, klausykitės, nustokit apgaudinėti save – yra trys garantuoti dalykai. Mes visi mirsim, Lietuva nepateks į fulės čempionato finalą, ir mūsų sudėjimai labai netobuli. Jeigu su pirmais nėra ką daryti, tai su paskutiniu galima ir reikia kovoti.

PS. Šitas reklaminis postas nėra apmokėtas. Rūtai jau pervedžiau avansą ir tuoj pervesiu likutį, kai tik baigsiu grožėtis itališkos vilnos efektu fotografijai.

© Gerb. fotografas, kuris mane nupaveikslavo Baltic Sommelier Grand Prix finale. Parašykit savo pavardę ir aš pripažinsiu jums autorystę.

×
×

Cart