Apie lietingas dienas ir išgelbėtus drabužius

Apie lietingas dienas ir išgelbėtus drabužius

Sezonas, vardu ruduo. Darganotos draugų kalbos apie lietų, neperšlampamą pilkumą ir norą kuo greičiau evakuotis į atostogas. Žinoma, kadangi pati reziduoju geidžiamame poilsio taške, tų paliūdėtojų visai neatjaučiu – taip jau neretai yra su svetimais nesklandumais. Aš kasdien Jums rašau iš ten, kur keturi lietaus lašai ir du tamsesni debesys sukelia nacionalinio lygio paniką, bet gi ne apie tai pakalbėti susirinkom. Pasistenkim šį kartą labiau pozityviai. Taigi pradėsiu nuo to, kad lietuviškas ruduo yra nuostabus laikas teisingai susidėlioti savo garderobą, po švytinčia senamiesčio kavinės burbulų girlianda jaukiai gerti arbatą ir apkalbinėti tuos, kurie rizikuoja paslysti lapais nuklotose gatvėse. Girdėjau, kad stilingų vyrų Lietuvoje daugėja. Kas kartą nepatikliai raukausi bandydama tai įsivaizduoti, bet Rūta įrodymui atsiunčia pluoštą nuotraukų. Vis prisimenu, kaip po mano mylimą Vilnių slankioja susigūžę vyrai, kaklus nerangiai apsiviję maksiminiais dryžuotaisiais nuskalbtais šalikais. Šie rudens atributai, kaip taisyklė, būtiniausiai ir privalomai priderinti prie murzino atspalvio per mažo arba per didelio palto arba striukės. Visame tame fone mūsų brangieji atrodo kaip nusilupę seno rajono namų fasadai. Šitas vaizdinys man įsigėrė taip giliai po oda, kad kyla noras nuo jo dabar pat pabėgti į saulėtą terasą. Rūta nepasiduoda ir mane toliau intriguoja: ‘Bet gi pažiūrėk, ką galima padaryt iš seno švarko!’. Per lenkimo žymes nusibaigusias rankoves ji atnaujina išradingai apsiuvusi, kitam klientui tiesiog pakeičia sagas ar susiaurina patį rūbą, pasiūlo elegantišką liemenę. Ir tikrai – drabužis atrodo visiškai kitaip, nes ir vyras staiga ima visiškai kitaip elgtis: jo laikysena pasikeičia, nugara išsitiesia, akys nušvinta kone didvyrio pasididžiavimu. Visada sakau, kad geriau jau mūsų vyrai pabūna mažumėlę savimylos, nei egzistuoja per gyvenimą kaip nepakenčiami nuobodos. Nuobodumas yra lygiai toks pats blogas, kaip pigus šampanas, konservuotos dešrelės ir per trumpos, iš kelnių pabėgti tykančios puskojinės. Stiliaus nebuvimas, žinoma, kankina dar dvigubai tiek. Kad ir kaip parduotuvių lentynos pranyktų po kalnais drabužių, apsirengti taip, kad tiktų ir patiktų, nėra lengva. Lietuviai vyrai vis dar retai rūpinasi savo stiliaus klausimais. Kažkodėl šią savybę jie priskiria tam tikrai pakraipai, kurios kratosi lygiai taip pat, kaip pašaipiausios pravardės bandantis išvengti drovus pradinukas. Kažkas negailestingai yra išrėžęs, esą stiliaus nenusipirksi. Vadinasi, reikia pasikliauti profesionalų patarimais ir atsiduoti į jų rankas. Nebūtinai naujas drabužis taps mylimu ir nebūtinai mylimas, bet nunešiotas drabužis turi būti išmestas lauk. Juk kam skirtis su siūlėse besislepiančiais prisiminimais? Atnaujinti drabužį – tikrai išmani išeitis ir aš šią pamoką šiandien išmokau. Gerbiamieji, užsirašykit į ‘Tavo kostiumą’ konsultacijai. Girdėjau, net per dideles liūtis prie Rūtos durų driekiasi nemažos eilės norinčių atrasti savo stilių. Taigi ieškoti savęs niekada nevėlu. Net ir vėlyvą lietuvišką rudenį.

×
×

Cart