Kuo didesnius sentimentus jaučiame savo rūbui, tuo rečiau aplanko mintis jį išmesti.

Ar kada bandėte prikelti numylėtą drabužį naujam gyvenimui… tiesiog pakeisdami senas sagas naujomis? Patikėkit, kokių tik sagų turiu savo didžiulėje kolekcijoje! Jos ne tik be galo dailios, tikro rankų darbo, bet ir ilgaamžės, praktiškai nesudėvimos – galėsite vaikams, anūkams perleisti. Vienam švarkui įstabaus aksesuaro prireiks už 150-190€.

Mano esami klientai šias sagas net ėmė dovanoti artimiausiems žmonėms ar bičiuliškiems verslo partneriams! Kas galėjo pagalvoti, koks išradingumas!

Dar mielai pasiūlysiu ir kašmyro šalikų, kurie sušildys kiekvieną net atšiauriausią kaklą ir suteiks prabangos bet kuriam įvaizdžiui.

Susisiekime jau dabar ir apie viską papasakosiu plačiau!

Tavo kostiumą kurianti, aksesuarus parenkanti – Rūta

Rūta norėtų pakviesti prezidentą Nausėdą ir ministrą Anušauską pasitaisyti dėvimus kostiumus: pagal užsakymą pasisiūti kostiumą lietuviams tikrai įkandama

Rūta Žalianekaitė prieš 7-erius metus nėrė į itin bohemiškai skambantį verslą, kažkodėl iškart keliantį asociacijas su Paryžiaus gatvėmis ir jomis skubančiais kostiumuotais, nerūpestingais, bet prašmatniais džentelmenais.

Nors kostiumų siuvimas pagal išmatavimą iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti profesija, kuo puikiausiai tinkanti moteriai, Rūta sako pati nustebusi, pamačiusi nuostabos ir nepasitikėjimo kupinus žvilgsnius savo karjeros pradžioje. „Jie tikėdavosi, kad sutiks filmuose ar vaikystės buitiniame kombinate matytą vyrą su metru ant kaklo, o čia – pasišiaušusi 40-ies su viršumi matuotoja“, – prisimindama juokiasi moteris.

Dabar Rūtos akis kliūva už lietuvių vyrų kostiumų. Tarp Prezidentūros ir Krašto apsaugos ministerijos įsikūrusi moteris sako norinti pakviesti Gintaną Nausėdą ir Arvydą Anušauską pasitaisyti dėvimus kostiumus.

– Rūta, kaip jūsų gyvenime atsirado siuvimas ir kokią jo dalį užėmė? Ką siuvote iki tol?

– Pamenu save kokių 5 metų, su mama vaikščiojančią pas kaimo siuvėją. Didžiausią įspūdį padarė suknelė, pasiūta man iš tokios pat medžiagos, kaip mamos. Prisimenu spalvą, skirtingus savo ir mamos modelius, bet labiausiai – kad visi atsisukdavo.

Jau tada supratau: nori išsiskirti – siūdinkis. Tais laikais nebuvo nieko įdomesnio, o augant dėmesio juk norėjosi. Buvau ta padūkusi mergina, kuri į kultūros namų šokius pradėjo vaikščioti vos nuo 14-kos.

Teko išmokti ir džinsų kišenes siuvinėti, ir juos garinti ar perdaryti kokį kitą rūbą. Nors turėjau siuvimo mašiną, lankiau siuvimo kursus, bet pati nieko rimto taip ir nepasiuvau.

Esu labiau versli ir organizuota, nei krapštukė. Visus tuos metus, kol atsirado kostiumai vyrams, turėjau siuvėją, buvau nuolatinė klientė audinių parduotuvėse, vaikščiodavau ten kaip į muziejus, kaip į terapiją. Pamenu, glostau audinius ir dedu tiesiai į pirkinių krepšį.

Dažniausiai pradėdavau nuo pamušalo, tuomet mąstydavau, kokiame rūbe jis turėtų atsirasti. Toliau sekdavo audinio, sagų, detalių paieškos per visas įmanomas parduotuves. Juokaudama pardavėjoms sakydavau, kad kaip priklausomi nuo lošimo pačių prašymu neįleidžiami į kazino, taip ir aš turėčiau nepatekti pas jas.

Medžiagų iki šiol turiu tiek, kad galėčiau startuoti su savo nuosava parduotuve. O jei dar pridėčiau nuo tų nepritekliaus laikų mamos pirktus audinius visoms progoms… Atsukant laiką atgal, suprantu, kad mane vežė ne būsimas rūbas, o jo atsiradimo procesas.

– Kaip apsisprendėte siūti kostiumus? Ir, svarbiausia, kodėl?

– Prieš pradedant siūti kostiumus, turėjau visai su tuo nesusijusį verslą. Daugiau nei dešimtmetį vadovavau kanceliarinių prekių frančizėms, žinomoms kaip „Office1“ ir „Officeday“. Turėjau vieną, po to dvi parduotuves.

Manęs ši veikla vis labiau nebevežė. Kankinausi, o dar atsikrausčiau į Vilnių ir verslas liko Kaišiadoryse. Taip kasdien suvežiojusi tris vaikus į darželius, mokyklas, dar važiuodavau tuos kilometrus į darbą ir atgal. Mano jėgos išseko.

Pradėjau galvoti, kuo galiu užsiimti, kas įkvėptų? Visai netikėtai, kelionės į Vašingtoną metu, kur vyras skrido į dar vieną konsultantų konferenciją, vaikštinėjau po išparduotuves ir sutikau tokius italus. Šie turėjo didelį siuvimo fabriką ir specializavosi vyriškų kostiumų siuvime, buvo jau atidirbę „made to measure“ (siuvimas pagal išmatavimą) siuvimo būdą. Jie plėtėsi ir ieškojo partnerių kitose šalyse.

Po šios kelionės nieko kito nemačiau – tik vyrus, kostiumus ir save su metru ant kaklo, derinančią audinius, pamušalus, sagas ir jų kilpeles. Jei fabrikas būtų siuvęs moterims, turbūt nebūčiau taip užsikabinusi. Taigi atsirado „Tavo kostiumas“.

Aš augau vyriškoje aplinkoje: buvau rimta plaukikė, mokiausi matematinėje klasėje su vos keliomis mergaitėmis. Man su berniukais visada buvo aišku, paprasta ir konkretu. Žodžiu, vieni privalumai.

– Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad kostiumai – vienas sudėtingiausių dalykų drabužiuose, kuriuos galima siūti? Jei taip – papasakokite, kuo.

– Nesu kostiumų siuvėja ar dizainerė. Vadinu save „matuotoja“. Vyrų charakterius pažinau labai anksti, o jų figūras išmatuoti išmokau Italijoje.

Mano darbo principas toks – turiu virš penkiasdešimt standartinių kostiumų dydžių ir atėjus klientui parenku jam tinkamiausią. Matuodama žymiuosi, kokias korekcijas reikia atlikti fabrikui siuvimo procese. Kiek klientas pageidauja, tiek parenkame audinį, deriname pamušalą, sagas, siūlus.

Svarbu tai, kad visos darbui reikalingos priemonės yra pas mane ir klientui apie nieką nereikia galvoti. Jis gali ateiti su norimo kostiumo nuotrauka telefone ir idėja bus įgyvendinta. Praktiškai tampi pats sau dizaineris.

– Koks buvo jūsų atėjimas į rinką? Ar buvo sudėtinga?

– Atėjimas buvo sunkus ir viskas užsitęsė. Per laiką supratau, kad siūdintis nori ne kiekvienas. Atėjęs į parduotuvę randa maždaug tinkamą kostiumą, nusiperka jį ir nesuka sau galvos. Atėjęs pas mane, nedaug teišmano, todėl pradeda kabinėtis, kad audinys raukšlėjasi, nori „kaip nulieta“ įspūdžio, ar atrodyti kaip žvaigždė.

Čia tokie sunkesni variantai, bet labiausiai sekindavo, kai vyrai ateidavo su savo gyvenimo būdo, stiliaus ir visų kitų sričių „vadybininkėmis“. Tada tekdavo ne kartą iki dešimt suskaičiuoti ir lėtai kvėpuoti.

Per tuos septynerius su puse metų išmokau dirbti su įvairiais klientais ir jau nebesinervuoju taip, kad nemiegočiau naktimis. Kainos prasme, „made to measure“ būdu siūdintis kostiumą yra beveik tas pats ir kartais net pigiau, nei pirkti parduotuvėje. Tiesa, kai verslas jau pradėjo įsivažiuoti, aplankė pandemija ir teko prisiderinti prie naminio gyvenimo būdo – kurį laiką sėkmingai siuvome sportinius kostiumus.

– Kaip ieškojote klientų?

– Pradžioje buvo socialiniai tinklai, tačiau didžioji dalis vis dar ateina per rekomendacijas. Atvažiuoja lietuvaičiai net iš Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Norvegijos.

Nesenai viena mergina paskambino iš Vokietijos ir pasakė, kad nori tik pas mane, bet atvažiuoti su antra puse negali, yra pernelyg užimti – tai gal galėtų atsiųsti matmenis ir pasiūtume? Deja, taip neįmanoma. Individualaus kostiumo įgyvendinimui reikia dviejų „gyvų“ susitikimų.

– Ar prisimenate savo pirmuosius klientus? Kokios tai buvo patirtys?

– Vos atidarius butiką, apie mane parašė „Verslo žinios“. Iškart atėjo žinomas verslininkas. Sėdžiu ir pro langą stebiu, kaip jis ieško įėjimo. Sukilo tokia klaiki baimė, kad užsirakinau duris ir pasislėpiau. Kartu ir gėda, ir labai juokinga tai dabar prisiminti.

Žinoma, pradžioje neišvengiau ir klaidų, ir užsakymų vėlavimo. Vienam vyrukui, lyg vardu Jonas, vietoj kelnių ilgio parašiau rankovių. Atvažiavo kelnės-šortai. Dabar tai prisimenu su šypsena, o tada buvo košmaras.

Per laiką supratau, kad kuo labiau žmogus išsilavinęs, tuo paprasčiau su juo dirbti. Dėl klaidos tavęs nesutryps. Kaip tik nuramins, pajuokaus ir dar sugrįš ne kartą. Kostiumo gamyba – sudėtingas procesas: išmatuoji klientą, rodos, idealiai, bet atvykus kostiumui reikia tam tikrų korekcijų, kurias atliekame vietoje, savo siuvykloje.

– Ar kada nors sulaukėte nuostabos, kad kostiumui jį, štai, matuoja ne vyras?

– Kadangi vyrai supo nuo vaikystės, net nesusimąsčiau, kad mano profesija vyriška. Kad tik pagyvenęs, žilstelėjęs, kostiumuotas-marškiniuotas dendiškas vyras gali tuo užsiimti. Apie tai mintis kilo tik kažkuriam iš klientų tiesiai šviesiai pasakius.

Neabejoju, kad laikas ir bendravimas su manimi daugeliui išgydė šiuos stereotipus. Nors iš pažiūros atrodau moteriška, bet jaučiuosi labiau „prie bachūrų“. Net kvepinuosi dažniau vyriškais kvapais.

– Papasakokite, kokie klientai yra lietuviai. Ar priekabūs, ar daug tikisi, ar drąsūs pasakyti, jei kas netinka, ar išlaidūs?

– Pradžioje dirbau tik su itališkais audiniais, kurie pigesni, nebuvo plataus pasirinkimo, trumpai tariant – neišraiškingi. Nuvykus į vieną parodų Paryžiuje, nedrąsiai priėjau prie kažkelintų audinių gamintojų su klausimu, ar dirbtų kartu? Pasirodo, pataikiau ant vieno iš kompanijos įkūrėjų, kuris dabar jau pensijoje. Tas stilingas, kostiumuotas senukas man sako, kad „ok, no problem“, kokių audinių nori?

Šiuo metu esu daugiausiai jų audinių parduodanti Lietuvoje, lankiausi pačioje būstinėje Londone, prabangiausioje individualių kostiumų ir audinių gatvėje Seville Row. Šiuos audinius perka tiek karališkosios šeimos, tiek Holivudo žvaigždžių siuvėjai. Kalbu apie „Holland & Sherry“.

Pradėjusi dirbti su nepaprastai geros kokybės, išraiškingų raštų angliškais audiniais, mano pardavimai šoktelėjo. Supratau, kad lietuviai, kurie jau ateina siūdintis, nori kokybės.

Matuodama klientą, nesustodama pasakoju apie kostiumų niuansus, patariu, į ką atkreipti dėmesį ieškant modelio ateičiai, kaip ką derinti. Kitą kartą tas pats klientas ateina gerokai drąsesnis, labiau žinantis, ko nori. Tuomet abu diskutuojame ir bendras kūrinys gaunasi tobulesnis. Siūdinantis labai svarbus pajautimas, ko nori, su kuo gerai jautiesi. Tai įvaldęs, niekada nebenorėsi pirktinio drabužio.

– Papasakokite, kaip matote mūsų lietuvius vyrus, pasipuošusius kostiumais. Kokios jūsų pastebimos pagrindinės klaidos kostiumų pasirinkime, jų pasiuvime, dėvėjime?

– Pagrindinė klaida yra tik vieno kostiumo turėjimas, kuris neva tinka visiems gyvenimo atvejams: ir tetos Janės 70-mečiui, ir mokyklos ar universiteto baigimui, draugo vestuvėms, krikštynoms. Toks rūbas atitinkamai ir atrodo – nutrintas, susiglamžęs, blizgantis. Rašau tai ir mane net purto.

Šį klausimą dar galėčiau pailiustruoti vienos draugės replika apie kostiumuotų lietuvaičių stilių: „Žiūrėjau Liepos 6-ios priėmimo prezidentūroje nuotraukas. Beveik 240. Jose tik kokie 7 vyrai vilkėjo tinkamus kostiumus – ne per didelius, ne per mažus, ne su rankovėmis iki vidurio pirštų, su pagal etiketą išlindusiu marškinių ilgiu ir tinkamai užsegtomis sagomis. Žmonės visi intelekto išvagotais veidais, suprantu, kad ne ten jų dėmesys. Bet gal jau gana? Negi taip sunku nueiti pas Rūtą ir pasisiūti normalų, figūrą atitinkantį kostiumą? Ir jau praradau viltį, kad vyrai tuo pasirūpins, bet gal antros pusės galėtų?“

Dar kiek ir rašysim peticiją – tik nežinau, kam ją įteikti.

– Ar galėtumėte aptarti garsiausių Lietuvos kostiumuotų vyrų kostiumų klaidas? Pavyzdžiui, Nausėdos, Anušausko, Dulkio ar kitų? Ar esama tokių, kurie kritikos nesulauktų?

– Kadangi esu įsikūrusi puikioje lokacijoje tarp Prezidentūros ir Krašto apsaugos ministerijos, tai tiek ministrą, tiek prezidentą matau dažnai. Kitą kartą būtinai užkalbinsiu ir pasikviesiu pataisyti dėvimus kostiumus, o gal ir naujų pasisiūdinti. Esu dirbusi vos su keliais politikais, o likusi jų dalis patenka į tuos negerbiančių savo įvaizdžio sąrašus.

– Galbūt galite pasidalinti kokiais nors patarimais, kalbant apie kostiumus? Gal – apie jų išlaikymą, laikymą, pasirinkimą ar kažką kita?

– Pradžioje patariu turėti bent du kostiumus – pilką ir mėlyną. Jie dera tarpusavyje, galima miksuojant suformuoti keletą derinių.

Rūbai atrodys tvarkingiau ir ilgiau tarnaus, jei sėdant prie darbo stalo ar vairuojant nusiimsite švarką. Kostiumų taisymai kainuoja nemažai, nes darbas labai imlus laikui, tad jei perkate kostiumus, pasižiūrėkite, ar jūsų akimis daug reikia korekcijų.

Ne viską ir įmanoma pataisyti ar taisant nepažeisti proporcijų. Pavyzdžiui, trumpinant švarką, kišenių proporcija dings, jos atrodys žemiau. Trumpinant rankoves, sagos jau bus per žemai, kartais reikia trumpinti tiek, kad rankogaliuose kilpų sagoms nebelieka, prisiūnamos tik vienišos sagos.

Žinoma, labai svarbi yra audinio kokybė – palamdykite jį, pažiūrėkite, ar greit atsistato sulinkimų vietose. Aš visada už natūralų audinį: įvairių rūšių vilną ar liną bei jų sudėtyje esantį šilką.

– Ar galime pasikalbėti apie kainas? Kiek kainuoja pasisiūti kostiumą? Tikriausiai yra įvairiausių variantų, bet gal galima keletą jų aptarti?

– Gaminio kaina klientui 390 – 1200 eurų. Kainai įtaką daro audinys. Yra tokių, nuo kurių net skysčiai nubėga, neįsigeria ir tuo pasižymi brangiausia sertifikuota vilna. Standartiškai klientai užsisako kostiumus už 450 – 650 eurų.

– Ar turite planų ir svajonių, kurių link judate?

– Taip, šiuo metu plečiamės ir renovuojame patalpas. Siuvykloje dirba 3 žmonės ir ieškau dar didesnio komandos papildymo. Man veikla taip patinka, kad dažnai dirbu ir savaitgaliais. Svajoju turėti dar daugiau dėžių su įdomiomis sagomis iš vietinių vintažų ar parsivežtų iš svečių šalių turgų.

Pas mane į butiką galėtų ateiti moterys terapijai, kai nebežiotų, ko nori – ar dažytis plaukus, ar važiuoti pailsėti, o gal tiesiog užteks kokiam švarkeliui naujas sagas persiūti? Taip pat norėčiau dar platesnio vyriško asortimento garderobo pasirinkimo.

– Kaip manote, kodėl kostiumų siuvimas taip ilgai buvo vyrišku užsiėmimu? Ir ką reiškia į jį ateiti moteriai?

– Gal todėl, kad ankščiau moteriai liestis prie vyro matuojant buvo nepadoru? Pavyzdžiui, siuvant kelnes juk tenka sužiūrėti, kiek ten ko pakelti ar nuleisti. Nematau čia jokių tabu.

 

 

 

Publikuotą straipsnį internetiniame portale DELFI skaitykite adresu:  https://www.delfi.lt/moterys/asmenybes/ruta-noretu-pakviesti-prezidenta-nauseda-ir-ministra-anusauska-pasitaisyti-devimus-kostiumus-pagal-uzsakyma-pasisiuti-kostiuma-lietuviams-tikrai-ikandama-94101889

Jūs net neįsivaizduojat, kas dedasi su manim, kai aš peržiūriu daugelio viešinamų renginių nuotraukas. Stoja kapų tyla. Interneto naršyklės užlūžta. Mano plaukai dar labiau susigarbanoja, akys plačiai užsimerkia ir rankos nevalingai susideda maldai.
Kodėl, o kodėl jūs, vyrai, būdami visokiais generaliniais direktoriais, svarbiais vadovais ir valdybos nariais, versliais supermenais ir tikrais savo darbo profesionalais atrodot… taip prastai??!! Jau dabar tai duosiu pastabų keliom savaitėm į priekį, nes pinigų jūs turit, o elementaraus etiketo supratimo – ne. Tiesiog ne-ga-li-ma savęs taip nemylėt. Jokie pasiaiškinimai, kad nesat podiumų ar scenos žvaigždės manęs tikrai nepaveiks.

Nustokit daryti sau gėdą pagaliau! Šalia išsirikiavę dailios moterys, o jūsų kelnės atrodo kaip ištirpę nuo karščio – praktiškai velkasi grindiniu. Jūsų rankovės tokios ilgos, lyg būtumėt vyresnio brolio švarką nugvelbęs mokinukas. Jau nekalbu apie kišenes, prigrūstas visų įmanomų garažų pultelių, biuro ir namų raktų, grąžos centais bei pernykščių sušnypštų servetėlių. Ką jūs ten sandėliuojat?

Aš nebežinau, gal kai kuriems elektra tiek pabrango, kad lygintuvas žole užžėlė? Mėnesiais jo nematę marškiniai, absoliutus susilamdytas ir abejingumas. Aš į visa tai žiūriu ir klaikstu. Dar plius pamestas kirpėjo kontaktinis telefonas, nenuvalyti nuklypę batai ir sveikinu – atrodot kaip gyvenimu nusivylęs gnomas. Tiesa, nepamirškit pasikūprint – visada padeda atrodyti dar prasčiau, dar labiau kvazimodu!

Viską gyvenime įmanoma bent kiek pataisyti ar pagerinti, o kartais galima pradėti sėkmingą karjeros bei asmeninio gyvenimo etapą vien persirengus. Žinau tiek įspūdingų istorijų, kaip gerai atrodantys vyrai gauna naujus kontraktus ir neatsigina dėmesio, kad patikėkit. Kartu kilkime į kovą prieš tuos vietinius slunkius ir padėkite man papuošti mūsų mažytę gražią šalį! Tai kas su manim? Va, jau rikiuojasi už durų klientai ir ačiū jiems už tai!

Konkrečių tikslų siekianti Rūta

Kai dirbi mylimiausią darbą pasaulyje, jis tave myli atgal ir nebenori paleisti net savaitgaliais. Sužino apie mane vis daugiau žmonių, nes geros rekomendacijos tiesiog sklinda oru. Ta pačia proga paskleisiu į eterį dar šiek tiek susikaupusių minčių.

Taigi, važiuojat jūs pirkti rimto kostiumo ar šiaip švarko. Ateinat į žinomesnę parduotuvę „ant gatavo”, o ten – tai medžiagos prastos, tai sukirpimas, tai rankovės per trumpos, tai kelnės žemę bučiuoja. Juk ne jums siūta! Net vadinamiesiems modeliams rasčiau keletą trūkumų – patikėkit. Pasakoja man klientai, kaip prasikankina jie važinėdami po Lietuvos gariūnėlius ir Akropolius.

Tada išgirsta apie Rūtą – visą dėl savo veiklos sveikai pamišusią – ir atvyksta net iš pačių Telšių. Genadijus su žmona atvažiavo po tiek nesėkmingų bandymų apsipirkti, kad jau ir šeimyninės laimės baterija sėsti pradėjo. Sutvarkėm šitą situaciją greitai. Juk medžiagų ir aksesuarų pas mane tūkstančiai, gerų idėjų irgi. Žinokit, norų turi ir tie patys, mada neva nesidomintys vyrai: gal kas kokį kolegą ar filmo herojų nužiūrėjo, gal per konferenciją pamatė.

Užtrukom vos pusvalandį ir susidėliojom visą kostiumo užsakymą. Išėjo Genadijus su žmona po primatavimo visas švytintis – lyg naujai nužengęs. Džiaugiasi jis, kad paklausė mane jau atradusio draugo rekomendacijų ir dabar galės džentelmeniškai puoštis. Kiekvienas vyras nusipelno jaustis ne tik dailiai pasitempęs, bet ir savimi visu šimtu procentų pasitikintis!

O štai kitas klientas Kęstutis – vienas tų didesnių dydžių jaunikių, kuris įnirtingai ieškojo šventinio kostiumo visais žinomais kanalais ir liko ne tas žodis koks nusivylęs. Nenori jis to juodo ar mėlyno standarto, o aplink vien nykus pasirinkimas. Pas mane jis išsirinko tokį žavų tamsiai rusvą ansamblį, kad per savo vestuves atrodys kaip aristokratų šeimos turtų paveldėtojas. „Old money” stiliaus įkvėptas Kęstutis jau dienas skaičiuoja iki savo pasirodymo. Va taip būna!

Taip kad visi esat laukiami ir pageidaujami. Pas mane siuvasi ir žinomi žmonės, ir nenorintys, kad apie juos sužinotų. Visus priimu, visus apšokinėju nuoširdžiai, kad tik pasijaustų papuošti gražesniam gyvenimui, kad tik akyse švieselės įsižiebtų. Taigi ir jūs net nedvejokit ir užsirašykit iš anksto suderintam primatavimui. Kainos nelabai ženkliai nuo parduotuvinių skiriasi, o kokybiškas ir individualiai siūtas kostiumas atvers jums bet kurio pasaulio duris!

Labai darbingai vasarai nusiteikusi Rūta